Karvę melžiančios bobutės paveikslėlį galima užmiršti

Nors perkant pieno produktus ant jų pakuočių vis dar galima pamatyti linksmai po kaimą besiganančios karvės paveikslėlį, iš tikrųjų viskas dažnai vyksta kitaip. Yra specialūs tvartai, kuriuose karvės leidžia dienas ir naktis, yra melžimo aikštelės, kur įrenginiai jas pamelžia, ir karvę melžiančią bobutę su skarele dažnai galima tiesiog pamiršti.

Karaliauja brangi technika

Melžimo įrangaIš tiesų, melžimo aikštelės yra viena iš brangesnių technologija, leidžiančių itin efektyviai pamelžti didelį karvių kiekį vienu metu ir išgauti visuomet daug pieno. Tai, galima sakyti, didmeninė pieno pramonė ir jos išgavimas. Šiuolaikinis ūkininkas – tai žemės technologijas labai gerai išmanantis žmogus, daugiau dirbantis su kompiuteriu, o ne su šake ar kitu ūkio padargu rankose. Ant karvių yra užmontuojama melžimo įranga ir karvės yra melžiamos specialiu vakuumo sukeliant melžimo judesius. Tai daroma tiek kartų per dieną, kiek tą reikia daryti. Tai pažangiausias būdas išgauti pieną, kurį mes geriame.

Karvę melžianti bobutė: praeitis ir dabartis

Aišku, ant saldainio "Karvutė" tokio vaizdo su melžimo aikštele juk neuždėsi. Nekaip atrodys jis ir ant pieno pakelio. Lygiai taip pat, kaip nepatiks niekam ant duonos pakuotės šiuolaikinių malimo įrenginių vaizdas. Tad žemės ūkyje tam tikri seniau atlikti veiksmai dabar yra vaizduojami kaip simbolis. Pavyzdžiui, grūdų malūnas, kurių jau seniausiai niekur nėra. Arba laukuose karvę melžianti bobutė. Pastarųjų kai kur dar galima rasti, kur smulkūs ūkininkai tiesiog savo reikmėms augina vieną kitą karvutę, negauna jokių išmokų ir nesuka galvos. Taip pat tokių vaizdų galima pastebėti apleistose, skurdžiau gyvenančiose šalyse.

Iš kur gauname pieną

Tad kaip tas pienas atkeliauja pas mus? Seniau būdavo būdinga, kuomet ūkininkai, patys rankomis karves pamelžę, pieną veždavo žmonėms į namus, jeigu jie būdavo to užsisakę. Dabar su pienu dažnai yra visai kitaip. Karvės auginamos masiniuose ūkiuose, melžiamos specialiose aikštelėse su technologinėmis priemonėmis. Pienas keliauja į cisternas, paskui yra pasterizuojamas ir surenkamas. Vežamas specialiais pienovežiais į pieno surinkimo vietas. Jis yra apdirbamas taip, kad atitiktų maisto ir veterinarijos reikalavimus, iš jo pašalinamos bakterijos. O tuomet jis yra pilstomas ir naudojamas taip, kaip tą užsako daryti pieno produktų gamintojai. Pilstomas pienas, rauginamas kefyras, pasukos, gaminama grietinė, grietinėlė, sviestas, varškė, įvairūs sūriai, pieno milteliai ir kiti pieno produktai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *