Stanislovas Narutavičius. Signataras ir jo laikai

AutoriusStasys Vaitekūnas
LeidyklaMokslo ir enciklopedijų leidybos centras
Leidimo metai2012
Puslapių sk.504
ISBN978-5-420-01713-5
Formatas18 x 27 cm
ViršelisKietu viršeliu
TipasKaina 
Popierinė knyga43.88Pirkti

Anotacija

Vasario 16-osios Akto signatarui Stanislovui Narutavičiui, kaip ir daugeliui to meto žmonių, teko dirbti skirtingomis aplinkybėmis, su įvairiais žmonėmis. Amžininkai ir vėlesni biografai signataro gyvenimo bei veiklos faktus vertino nevienodai – dažnai matydavo tik juodą ir baltą spalvą, nepastebėdami gyvenamojo laiko aplinkybių. Taip atsitiko ne tik su S. Narutavičiumi, bet ir su daugeliu kitų. Dėl to net po septynių dešimtmečių JAV lietuvių dienraštis „Draugas“, kiti leidiniai prabilo apie būtinumą reabilituoti netgi tokius žymius lietuvių veikėjus kaip Mykolą Biržišką ir Vincą Krėvę, net patį…Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną. S. Narutavičiaus niekas nereabilitavo.

Nereikia jo reabilituoti ir šioje knygoje.

Brėvikių dvaro savininkas, Vasario 16 Akto signataras visada buvo ištikimas savo Tėvynei Lietuvai. Gyveno ir dirbo žmonių naudai, Lietuvos ateičiai. Visada stengėsi išlikti orus, nors gyvenimas nepagailėjo ir skaudžių kirčių. Bajoras S. Narutavičius niekada nenutraukė ryšių su gimtąja žemaičių žeme. Baigęs studijas nepasirinko kokios nors pelningos vietos, grįžo namo ir gyveno „visa siela virpėdamas dėl žmonių, dėl savo krašto ateities“. Jis priklausė tai XIX a. negausiai lietuvių inteligentų kartai, kuriai rūpėjo tautos švietimas, jos kultūra. Jie patys steigė mokyklas, ragino išlaikyti liaudies kultūros ir meno tradicijas, tautos atmintį. Stanislovo Narutavičiaus iniciatyva dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Alsėdžių valstiečiai drįso pirmieji iš Rusijos Valstybės Dūmos pareikalauti laisvių ir autonomiškos santvarkos Lietuvai su Seimu Vilniuje. Tai buvo drąsus, netgi šokiruojantis, viešas iššūkis imperinei caro valdžiai, nuskambėjęs iš mažo Alsėdžių miestelio, esančio imperijos pakraštyje.

Sudėtinga buvo Stanislovo Narutavičiaus asmenybė. Dėl ateities įvykių numatymo ne visada būdavo suprastas netgi bendraminčių. Įvairiai jo veikla vertinama ir dėl giminystės su Lenkijos maršalu Józefu Piłsudskiu, pastangų suartinti dvi istoriškai artimas tautas. Ne kartą atsidūręs įtarinėjimų pelkėje jautėsi vienišas, nereikalingas. Gal tą jautrumą kėlė ir vaikystė be tėvo, šeimos nelaimės, vaikų ligos, ankstyva sūnaus mirtis, kartais bendradarbių išdavystės… Visa tai, matyt, paspartino ir jo, Vasario 16 Akto signataro, ankstyvą pasitraukimą iš gyvenimo. Dirbo, skubėjo padėti kiekvienam pagalbos reikalingam, nelaukdamas atlygio, padėkos. Išėjo iš gyvenimo tada, kai galėjo būti naudingas, kai galėjo dar daug nuveikti savo kurtos valstybės gerovei… Skaudžiai kentėjo, išgyveno dėl tautos, šeimos, kitų žmonių nesėkmių. Jis priklausė tai retai žmonių kartai, kuri skelbė krikščioniškos brolybės ir meilės santykius tarp žmonių.

 

Kliento zona

Krepšelis

Naujienų užsakymas

Lankytojai nuo 2001-02-01

9762593

Puslapis atnaujintas
2012-02-20

Dabar naršo: 34

 

 
My status